^{Straipsnio autorės: Justina Daukšaitė ir Lina Dalmantaitė}

Aštuonioliktasis ISSS (International Students‘ Summer School: cross-media, cross-national, cross-cultural: e-publishing across borders) 2010 iš tikrųjų ištrynė ribas tarp mokymosi, naujų žinių, kultūrų bei naujų potyrių – visa tai (ir dar daugiau) susiliejo į vieną spalvingą visumą, įtraukusią projekto dalyvius iš penkių Europos šalių ir iki šiol neapleidžiančią jų minčių. Per dvi savaites mes ne tik mokėmės, sprendėm elektroninės leidybos problemas, rengėme projektus, bet ir pažinome vienas kito kultūrą bei suspėjome aplankyti ir pamatyti daugybę įžymių Olandijos, kurios svečiais tapome, vietų. Ir nors oficialiai išvykoms tebuvo skirta vos 20 valandų, patirtų įspūdžių užteks visiems metams iki kito ISSS.

Ramybė, rimti reikalai ir Leidenas

Pirmąją išvykų dieną suspėjom pabuvoti net trijose vietose: Braasemer plassen, leidykloje „Wolters Kluwer“ bei viename seniausių Nyderlandų miestų - Leidene. Bet apie viską nuo pradžių...

Dvi saulėtos vasaros valandos, praleistos Braassemer plassen, sukūrė romantišką ir idilišką šalies vaizdą. Visa mūsų tarptautinė komanda įsikūrė prie didelio tyvuliuojančio ežero: kas siaurame smėlio ruoželyje, o kas tiesiog ant medinis lieptelio, su čia pat besiganančiomis mielų avių bandomis bei visa aprėpiančia žaluma. Po pietų su tokiu žavingu vaizdu dauguma nurimo, nutilo (buvo net ir užsnūdusių), tad visa grupė priminė būrį kačiukų, besišildančių saulėje. Tiesa, po tokių saulės vonių kai kurių dalyvių oda tapo tarsi raudonas šviesoforo signalas, tačiau tai nesugadino nuotaikos nei vienam iš „raudonodžių“.

Po tokios atpalaiduojančios popietės mūsų laukė apsilankymas  informacinių paslaugų ir leidybos bendrovėje „Kluwer“. Čia mus nepaprastai draugiškai ir šiltai pasitiko vieni aukščiausių bendrovės vadovų, nepasididžiavę ir skyrę mums porą valandų: skaitė paskaitas apie perėjimą nuo spausdintinės prie elektroninės leidybos, išskyrė pastarosios ypatumus, aptarė dabartinę leidybos situaciją ir jos strategiją bei apžvelgė ateities viziją. Visi buvome maloniai nustebinti, kad po šių paskaitų vadovai nedingo savo kabinetuose, o dar kelioliką minučių akis į akį bendravo su mumis. Jų pačių žodžiais tariant, būtent mes ir esam elektroninės leidybos ateitis.

Senasis Leidenas pasitiko mus olandiškai – lietumi. Tačiau ISSS dalyviai ne cukriniai ir lietaus nepabūgo. Niekas nepaliko tarptautinio draugo bėdoje ir kas po du, o kas ir po tris po skėčiu, tęsė apžvalginį turą po miestą. Tačiau atsižvelgus į nekaip lietui pasirengusius turistus, ekskursija buvo padalinta į kelias dalis: trumpesniąją – nebenorintiems toliau šlapti ir ilgesniąją tiems, kuriems į lietų nusispjaut (čia reiktų pasigirti, kad lietuvių komanda ne tik spjovė į lietų, bet ir basa taškėsi balose).

Vaikščiojant jaukiomis Leideno gatvėmis akis vis užkliūdavo už ženklo, kuriame pavaizduoti du sukryžiuoti raktai, - miesto simbolio. Lietus taip pat nesukliudė pasigrožėti XV a. pastatais bei tiltais (vienas iš jų atrodė toks trapus, kad kojos pačios sustingo einant per jį) ir dairytis aplinkui ieškant karališkosios šeimos rezidencijos. Nyderlandų karalienė Beatrix bei jos vyriausias sūnus Princas Wilemas-Alexanderis studijavo Leideno universitete, kuris vos ketveriais metais „vyresnis“ už Vilniaus universitetą, tad karališkoji šeimyna – dažni svečiai šiame mieste. Priėjus seną pastatą gidas išdidžiai ištarė, jog būtent čia yra šalčiausia pasaulyje vieta. Grupėje prasidėjo tylios diskusijos apie šaldytuvų gamyklas, ledų fabrikus bei ledo areną. O tada paaiškėjo, kad šiame pastate atliekami tyrimai bandant išgauti žemiausią pasaulyje temperatūrą.

Sušalę, kiaurai permirkę bet vis tiek laimingi grįžome į šiltą autobusą ir beveik visi užsnūdome svajodami apie karštos arbatos puodelį.

Amsterdamas ir jo istorijos

Bene laukiamiausia visų tarptautinės studentų vasaros mokyklos dalyvių išvyka buvo kelionė į Nyderlandų sostinę Amsterdamą. Išvykome anksti ryte, kad galėtume suspėti pamatyti kiek įmanoma daugiau. Vos išlipus iš autobuso viename iš daugelio visą Amsterdamą apraizgiusių kanalų, mūsų jau laukė laivelis, pasiruošęs atskleisti šio miesto grožį. Mus pasitiko laivo kapitonas, kuris visos kelionės vandeniu metu stebino istorijomis, faktais bei legendomis apie šį miestą bei neleido pražiopsoti gražiausių vaizdų. Plaukiantis laivas ir gražūs miesto vaizdai (o gal vakarykščio vakarėlio pasekmės) miegu užliūliavo keletą dalyvių, tačiau didžioji dauguma lipte lipo prie ir pro langus, be perstojo fotografavo miestą ir emocingai reagavo į laivo kapitono pasakojimus. Daugiausia ovacijų sukėlė tiltas, po kuriuo plaukiant pirmą kartą užtenka pabučiuoti mylimą žmogų ir visą likusį gyvenimą praleisi būtent su juo. Tokios šio tilto magijos skeptikus nutildė laivo kapitonas – gyvas legendos pavyzdys.

Plaukiant taip pat išgirdome ir apie raudonųjų žibintų kvartalą bei šiek tiek apie kitokį Amsterdamą – kanaluose, kurių turbūt daugiau nei šaligatvių, o jų pirmąjį sluoksnį sudaro šiukšlės, antrąjį – dviračiai ir kitokios ratuotos transporto priemonės, na o vanduo prasideda tik trečiajame sluoksnyje. Kartais kanalai susiaurėdavo taip, kad visus apimdavo abejonės, ar mums tikrai pasiseks jame neįstrigti ir sėkmingai tęsti savo kelionę, tačiau patyręs ir humoro jausmo nestokojantis kapitonas demonstravo per daugelį metų sukauptą patirtį.

Pietavome didžiuliame ir gražiame parke netoli miesto centro, o vietoj deserto gavome visus pralinksminusį vietinį keistuolį, atskleidusį amžino gyvenimo paslaptį (vanduo ir vaisiai!). Paskui sekė turistinis pasivaikščiojimas grupėmis po Amsterdamą: apžiūrėjome Amsterdamo universitetą, kuriame veikė nedidelis senų knygų turgelis, žymiąją Dam Square, ir, vedini tik gerų norų bei smalsumo, raudonųjų žibintų kvartalą. Likome priblokštos gatvės, kur vienoje pusėje – mergina iš raudonųjų žibintų vitrinos, o kitoje – bažnyčia. Gavusios daugiau nei dvi valandas laisvo laiko dauguma merginų patraukė į gatvę, pilną parduotuvių, o dauguma vaikinų – į barą. Kiti gi spėjo aplankyti Madam Tussaud vaškinių figūrų muziejų ar tiesiog dar kartą pasigrožėti miestu. Vakarieniavome ten, kur tipiškai penktadienio vakare vakarieniauja olandai – kiniečių restorane. O atėjus vakarui ir grįžus namo visi patenkinti linksėjo galvomis ir gyrė dieną, praleistą įvairiaspalvėje Olandijos sostinėje.

Dviračių karalystėje

Įpusėjus mūsų karališkai viešnagei pilyje, atėjo metas susipažinti ir savo kailiu išmėginti vieną iš Olandijos vizitinių kortelių – dviratį. O jei jau mėginti, tai mėginti iki galo – per vieną dieną dalis ISSS dalyvių dviračiais įveikė apie 50 kilometrų! Jau per pusryčius visi smalsiai stebėjome, kaip pilies kiemas pilnėja nuo dviračių, o vos tik papusryčiavę nieko nelaukę bėgome su jais susipažinti tiesiogine to žodžio prasme – juk reikėjo išmėginti ir susirasti tą patogiausią vienintelį. Mūsų nuostabai dviračių nepritrūko, o kas dėl savų priežasčių nenorėjo minti – įsitaisė ant kolegų bagažinių. Taip prasidėjo pirmoji mūsų kelionė dviračiais prie jūros. Atsižvelgiant į tai, jog ne visi buvo tokie patyrę šioje srityje kaip olandai, mūsų didelė kompanija pasidalijo į dvi grupes, tad norintieji palenktyniauti ir su vėjeliu pasiekti jūrą, išlėkė pirmieji, o tie, kurie norėjo neskubėdami pasimėgauti kelione – antrieji.

Pasidžiaugti tipiška olandiška transporto priemone teko tipiškas olandiškas oras – mūsų kelionę prie jūros lydėjo didelis vėjas su kartkartėmis iškrentančiu lietumi. Tačiau tai toli gražu neatvėsino mūsų entuziazmo ir gerų emocijų, o keletas tarptautinių drąsuolių išdrįso ir išsimaudyti banguotoje bei šiek tiek vėsioje Šiaurės jūroje. Tuo tarpu kiti sugūžėjo į čia pat ant kranto esančią jaukią pajūrio kavinukę sušilti prie arbatos ar kavos puodelio, atsikvėpti ir pasidalinti kelionės įspūdžiais, pažaisti stalo žaidimų ar tiesiog pasigerėti užuovėjoje šėlstančiomis jūros bangomis. Nusprendus čia pasilikti porai valandų ir pagerėjus orui, daugelis patraukė pajūriu nepraleidžiant progos pasirinkti kriauklių lauktuvėms ar leisti aitvaro. Atėjus pietų metui visi kur kas drąsiau užšokome ant savo dviráčių priemonių ir pirmieji 15 km tądien buvo įveikti.

Po pietų visi dalyviai turėjo galimybę pasirinkti: ar tęsti ekskursiją į Zaanse Schans dviračiu, ar vis dėlto tuos ~30 km į abi puses nukeliauti viešuoju transportu. Vienaip ar kitaip (dviratininkai šiek tiek pasiklydo kelyje į priekį), visi pasiekėme vietą, pilną vėjo malūnų, kuriuos taip pat drąsiai galima pavadinti dar viena iš Olandijos vizitinių kortelių. Zaanse Schans tai muziejus, kuriame kiekvienas gali pasijusti tarsi esantis 17-18 amžiaus Olandijos kaimelyje, kuriame stovi jaukūs senoviniai nameliai, nenuilsdami sukasi vėjo malūnai, pievose ganosi avys. Į malūnus galima užeiti ir juos apžiūrėti, o tam puikiai praverčia net lietuvių kalba (!!!) esantys jų aprašymai. Čia sukasi ir mala beveik dešimt malūnų, tarp kurių yra net dažų malūnas. Be to, čia apstu jaukių krautuvėlių, kur gali paragauti ir įsigyti sūrio ar kitų Olandiją simbolizuojančių suvenyrų. Pamaloninę akis autentiškais Olandijos vaizdais, kas autobusu, kas vėl dviračiais, patraukėme namo į savo pilį.

Knygų namai ir Guliverio kelionės

Paskutinė ekskursija – kelionė į Hagoje esančią Nacionalinę biblioteką. Moderniame pastate telpa tūkstančiai įvairiausių dokumentų, kompiuterių salė ir skaityklos, kuriose leidiniai išdėstyti pagal tematiką. Įdomu tai, kad viena (visai nemaža) lentyna skirta olandų ir oranžinės spalvos, kuri neatsiejama nuo tautos, sąsajoms. Šiuo metu biblioteka vykdo turimų leidinių skaitmeninimo procesą, tačiau tų leidinių tiek daug, kad darbo liks ir ateinančiai bibliotekininkų kartai. Aplankėme ir vietą, kur paprasti žmogeliai retai kada įžengia – knygų saugyklą su milijonais leidinių. Ji įrengta po pastatu, išlaikant tokią drėgmę bei temperatūrą, kuri yra optimaliausia norint sustabdyti natūralų knygos irimą bei nusidėvėjimą. O ir mums, po itin karštos dienos, šios sąlygos pasirodė priimtinos. Nacionalinėje bibliotekoje mūsų taip pat laukė paskaitos apie šios bibliotekos elektroninę bazę, Nacionalinės bibliotekos bendradarbiavimą su Europos sąjungos projektais bei Europeana – Europos skaitmeninės bibliotekos -  ir jos projektų pristatymas.

Gavę gerą pusvalandį laisvo laiko, su entuziazmu patraukėme Hagos gatvėmis, norėdami nors šiek tiek pažinti ir politinę Nyderlandų sostinę. Tačiau laikas (ir autobusas) nelaukia, tad džiaugtis teko neilgai – patraukėme į Maduroram muziejų. O kad visi muziejai būtų tokie kaip Madurodam...Tai didelis parkas, kuriame gali susipažinti su visa Olandija, ar bent jau jos garsiausiomis ir įžymiausiomis vietomis ir kur net suaugusieji gali pasijusti vaikais. Čia jautiesi kaip patekęs į filmo „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ filmavimo aikštelę, nes aplink tave viskas: pastatai, traukiniai, tiltai, gatvės, kanalai, laivai, mašinos, dviračiai, oro uostas, žmonės, augalai - viskas sumažinta. Šiame mieste jautiesi kaip Guliveris, nes viskas aplink tave gyva: plaukioja laivai, pasikėlinėja tiltai, rieda mašinos ir traukiniai, mažos žmonių figūrėlės linksminasi roko koncerte, futbolo aikštėje skamba Olandijos ir Ispanijos himnai, sukasi atrakcionai ir vėjo malūnai, o tu vaikštai ir stebi viską kaip milžinas. Be galo smagu, kai visa tai apžiūrint akys atpažįsta vietas, kurias per šias turiningas dvi savaites aplankėme ar bent jau apie jas buvome girdėję.

Kad ir kaip to nelaukėme, tačiau atėjo ir paskutinis vakaras su nepaprastai įdomiais ir smagiais žmonėmis, kuriuos čia sutikome ir kurių dar ilgai nepamiršime. Kitą rytą visi jau turėjome keliauti traukiniais, autobusais, lėktuvais namo, na bet kol dar tas rytas neatėjo ir buvome visi drauge, patraukėme į atsisveikinimo vakarą, kuris buvo surengtas pajūryje. Olandija išlydėjo mus nuostabiai šiltu ir gražiu, ramiu ir kiek nostalgišku vakaru prie jūros.